Konstitucinio Teismo nutarimas dėl žemės mokesčio reguliavimo

2016 m. gruodžio 7 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas dėl Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

 Faktinės bylos aplinkybės

Vilniaus apygardos administracinis teismas prašė ištirti, ar Konstitucijos 120 straipsnio 1 daliai, 127 straipsnio 3 daliai, konstituciniams savivaldybių ir valstybės interesų derinimo, teisinės valstybės principams neprieštarauja Žemės mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnis tiek, kiek jame nenustatytas Žemės mokesčio įstatymo (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija) 6 straipsnyje įtvirtintos savivaldybių tarybų teisės nustatyti žemės mokesčio tarifus įgyvendinimo mechanizmas 2013 metų mokestiniam laikotarpiui. Pareiškėjo nuomone, Seimo 2011 m. gruodžio 21 d. priimtu ir 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojusiu Žemės mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymu pakeitus esminius žemės mokesčio elementus, Seimui kilo pareiga šio įstatymo 3 straipsnyje, kuriame sureguliuotas šio įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas, eksplicitiškai įtvirtinti aiškią žemės mokesčio tarifų nustatymo 2013 metų mokestiniam laikotarpiui tvarką. Tokio teisinio reguliavimo neįtvirtinimas vertintinas kaip dėl teisėkūros klaidos padaryta teisės spraga, t. y. legislatyvinė omisija, kurią draudžia Konstitucija. Taigi pareiškėjas ginčija ne Žemės mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, o tai, kad jame nėra nustatyta tai, kas, jo nuomone, turėtų būti, t. y. kelia legislatyvinės omisijos klausimą.

Teismo išaiškinimas

Teismas nurodė, kad pagal Žemės mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį joje nustatytos žemės mokestinės vertės – žemės mokesčio bazės (Žemės mokesčio įstatymo (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija) 5 straipsnis) apskaičiavimo pereinamuoju laikotarpiu taisyklės pradedamos taikyti nuo 2013 metų mokestinio laikotarpio. Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad žemės mokestis 2013 metų mokestiniu laikotarpiu turi būti apskaičiuojamas ir mokamas pagal Žemės mokesčio įstatyme (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą. Teismas pabrėžė, kad negalima teigti, kad pagal Žemės mokesčio įstatymą (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija) iš viso nėra galimybės 2013 metų mokestiniam laikotarpiui nustatyti žemės mokesčio tarifą (kelis tarifus), kadangi savivaldybės tik esą nuo 2013 m. sausio 1 d. gali nustatyti žemės mokesčio tarifą (kelis tarifus), galiosiantį „kitą mokestinį laikotarpį“, t. y. 2014 metais.

Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pagal Žemės mokesčio įstatymo (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija) 6 straipsnyje nustatytą visuminį teisinį reguliavimą minimalus žemės mokesčio tarifas (0,01 procento žemės mokestinės vertės) „atitinkamą mokestinį laikotarpį“ gali būti taikomas tik tuo atveju, kai savivaldybės taryba, turėdama įgaliojimus, paisydama įstatymo įtvirtintų ribų, nustatyti konkretų žemės mokesčio tarifą (kelis tarifus), jais įstatyme nustatytais terminais nepasinaudoja arba po įstatyme nustatytų terminų keičia nustatytus mokesčio tarifus. Taigi negalima teigti, kad įstatymų leidėjas Žemės mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymu 2013 metų mokestiniam laikotarpiui esą numatė vienodą visose savivaldybėse taikomą minimalų žemės mokesčio tarifą ir kad savivaldybių tarybos 2013 metų mokestiniam laikotarpiui, paisydamos Žemės mokesčio įstatyme (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija) įtvirtintų ribų, negalėjo nustatyti didesnio žemės mokesčio tarifo. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, Teismas pripažino, kad Žemės mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnis tiek, kiek jame nėra eksplicitiškai įtvirtinti savivaldybių tarybų įgaliojimai iki Žemės mokesčio įstatymo (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija) įsigaliojimo nustatyti konkretų žemės mokesčio tarifą 2013 metų mokestiniam laikotarpiui, neprieštarauja Konstitucijos 127 straipsnio 3 daliai ir 120 straipsnio 1 daliai, konstituciniam savivaldybių ir valstybės interesų derinimo principui.

Tačiau Teismas nurodė, kad Žemės mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymu nustačius konkrečią Žemės mokesčio įstatymo (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija) įsigaliojimo datą (2013 m. sausio 1 d.), Žemės mokesčio įstatyme (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija) įtvirtinus aiškų konkrečių žemės mokesčio tarifų nustatymo mechanizmą „kitam mokestiniam laikotarpiui“ bei Žemės mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnyje, skirtame įstatymo įsigaliojimui ir įgyvendinimui, pavedus Vyriausybei iki įstatymo įsigaliojimo dienos parengti ir patvirtinti šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus, tačiau eksplicitiškai neįtvirtinus savivaldybių tarybų įgaliojimų iki Žemės mokesčio įstatymo (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija) įsigaliojimo nustatyti konkretų žemės mokesčio tarifą 2013 metų mokestiniam laikotarpiui, sukeliama abejonė dėl savivaldybių tarybų įgaliojimų nustatyti konkretų žemės mokesčio tarifą 2013 metų mokestiniam laikotarpiui.

Teismas pažymėjo ir tai, kad Žemės mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnyje nustatytas Žemės mokesčio įstatymo (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija) įgyvendinimo teisinis reguliavimas, šiame straipsnyje eksplicitiškai nenustačius iš visuminio teisinio reguliavimo, nustatyto Žemės mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, Žemės mokesčio įstatymo (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija) 6 straipsnyje, Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 16 straipsnio 2 dalies 37 punkte, kylančių savivaldybių tarybų įgaliojimų nustatyti žemės mokesčio tarifus 2013 metų mokestiniam laikotarpiui, vertintinas kaip prieštaringas, dviprasmiškas, neatitinkantis iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisinio reguliavimo aiškumo ir apibrėžtumo imperatyvų, kurių privalu laikytis nustatant įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarką.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, Teismas padarė išvadą, kad Žemės mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnis tiek, kiek jame eksplicitiškai nenustatyti iš visuminio teisinio reguliavimo, nustatyto Žemės mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, Žemės mokesčio įstatymo (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija) 6 straipsnyje, Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 16 straipsnio 2 dalies 37 punkte, kylantys savivaldybių tarybų įgaliojimai nustatyti žemės mokesčio tarifus 2013 metų mokestiniam laikotarpiui, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

Vertindamas minėto teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai pasekmes, Teismas nurodė, kad pagal aptartąjį teisinį reguliavimą savivaldybių tarybos turėjo įgaliojimus nustatyti žemės mokesčio tarifus 2013 metų mokestiniam laikotarpiui, nors jie ir nebuvo eksplicitiškai nustatyti Žemės mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnyje. Minėtas teisinis reguliavimas nesudarė prielaidų susiformuoti žemės mokesčio mokėtojų lūkesčiams, kad 2013 metų mokestiniu laikotarpiu žemės mokesčio iš viso nereikės mokėti ar kad žemės mokestis bus apskaičiuojamas taikant 0,01 procento mokesčio tarifą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes pabrėžtina, jog tai, kad Žemės mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnis tiek, kiek nurodyta, yra pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai vien dėl teisinio reguliavimo aiškumo ir apibrėžtumo stokos, nereiškia ir negali būti interpretuojama kaip pagrindas peržiūrėti jau priimtus ir įvykdytus savivaldybių tarybų sprendimus, kuriais patvirtinti žemės mokesčio tarifai 2013 metų mokestiniam laikotarpiui.