Pakeistas Užimtumo įstatymas

2017 m. birželio 6 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė įstatymą Nr. XIII-416, kuriuo pakeitė Užimtumo įstatymą (keičiamo įstatymo Nr. XII-2470). Pakeitimai įsigaliojo anksčiau už patį įstatymą (pakeitimai įsigaliojo 2017-06-15, o Užimtumo įstatymas įsigaliojo 2017-07-01), taigi, naujasis Užimtumo įstatymas (toliau – Įstatymas) įsigaliojo jau pakeistas.

Pagrindiniai pakeitimai:

  1. Pakeistas Įstatymo 12 straipsnis. Panaikinta viena iš pirminiame Įstatymo variante numatytų užimtumo rėmimo priemonių – dėl nedarbo negautų pajamų arba jų dalies kompensavimas.
  2. Panaikinta Įstatymo 20 straipsnio 3 dalis, numačiusi, jog teisę į dėl nedarbo negautų pajamų arba jų dalies kompensavimą įgyja tik nedarbo socialiniu draudimu apdrausti asmenys nedarbo socialinio draudimo įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatytomis sąlygomis ir tvarka.
  3. Pagal Užimtumo įstatymą bedarbiu laikomas asmuo nuo 16 metų iki nustatyto senatvės pensijos amžiaus, kuris nedirba pagal darbo sutartį ar savarankiškai, turi darbinį teisnumą ir veiksnumą, nesimoko ir ieško darbo. Asmuo, kuris neatitinka visų nurodytų sąlygų, bedarbiu negali būti laikomas, tačiau gali būti registruojamas darbo biržoje. Pakeitimu numatyta, kad darbo biržoje gali būti registruojamas darbo ieškantis asmuo, neturintis bedarbio statuso, ne tik tais atvejais, kai jis neatitinka visų bedarbiams keliamų sąlygų, bet ir tuomet, kai bedarbio statusas tokiam asmeniui buvo panaikintas. Darbo ieškantis asmuo, neturintis bedarbio statuso, gali būti registruojamas darbo biržoje, jam suteikiant vieną iš šių statusų:
  • Užimto asmens;
  • Pensinio amžiaus asmens;
  • Nedarbingo asmens;
  • Besimokančio asmens;
  • Asmens, praradusio bedarbio statusą.

Taigi, bedarbio statusą praradusių asmenų registracija darbo biržoje nuo šiol gali būti tęsiama, suteikiant jiems asmens, praradusio bedarbio statusą, statusą.

  1. Įstatymo pakeitimu papildytas papildomai darbo rinkoje remiamų asmenų sąrašas ir asmenims, kuriems suteiktas pabėgėlio statusas, ir asmenims, kuriems suteikta papildoma ar laikinoji apsauga, priskirtas papildomai remiamo darbo rinkoje asmens požymis. Be to, įdarbinęs darbo biržos siųstą asmenį, turintį pabėgėlio statusą, darbdavys turi teisę kreiptis dėl subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimo. Numatyta, kad darbdaviui tokiu atveju gali būti mokama 75 procentų apskaičiuoto darbo užmokesčio dydžio subsidija. Tokia subsidija gali būti mokama iki 24 mėnesių.
  2. Teritorinė darbo birža, kaip ir anksčiau, įregistravusi bedarbį, turės įvertinti tokio asmens gebėjimus, kompetencijas, sveikatos būklę ir kitas reikšmingas aplinkybes ir sudaryti individualų užimtumo veiklos planą. Nuo šiol teritorinė darbo birža tokius planus turės sudaryti ir tiems asmenims (jiems paprašius), kurie neturi bedarbio statuso, tačiau yra įregistruoti darbo biržoje kitu statusu.
  3. Įstatymo 36 straipsnio 1 dalis papildyta nauju 4 punktu, numatančiu naują paramos mokymuisi priemonę – neformaliojo švietimo ir savišvietos būdu įgytų kompetencijų pripažinimą. Ši priemonė detalizuota 39¹ straipsnyje. Neformaliojo švietimo ir savišvietos būdu įgytų kompetencijų pripažinimas vykdomas dvišalės sutarties tarp darbo biržos ir bedarbio pagrindu. Vadovaudamasi šia sutartimi, darbo birža išduoda bedarbiui dokumentą, kuriuo įsipareigoja bedarbio pasirinktam kompetencijų pripažinimą organizuojančiam subjektui sumokėti nurodytą pinigų sumą. Bedarbių neformaliojo švietimo ir savišvietos būdu įgytų kompetencijų pripažinimas gali būti organizuojamas ne daugiau kaip 3 kartus per vienus metus ir jam gali būti skiriama ne daugiau kaip 0,6 minimaliosios mėnesinės algos dydžio.
  4. Tais atvejais, kai pagal dvišalę arba trišalę sutartį buvo vykdomas bedarbio profesinis mokymas, bedarbis, be svarbių priežasčių nevykdantis sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, turi atlyginti darbo biržai šios patirtus nuostolius. Pagal ankstesnę Įstatymo redakciją, atlyginti darbo biržos patirtų nuostolių neprivalėjo tik tie bedarbiai (be svarbių priežasčių nevykdantys įsipareigojimų), kurie pirmą kartą įgyja kompetenciją ar kvalifikaciją. Nuo šiol nuostolių atlyginti neprivalės taip pat ir tie bedarbiai (be svarbių priežasčių nevykdantys įsipareigojimų), kurie buvo siunčiami mokytis dvišalės sutarties pagrindu.
  5. Pakeistas Įstatymo 40 straipsnis, reglamentuojantis paramą judumui. Parama judumui nuo šiol gali būti skiriama ne tik kelionių į darbą ar į konsultavimo užsiėmimus išlaidoms, bet ir kelionių į stažuotės atlikimo vietą išlaidoms kompensuoti. Be to, ši parama gali būti skiriama ir darbdavio, įdarbinusio bedarbį, patirtoms išlaidoms kompensuoti, jeigu įdarbintas asmuo jo sutikimu vežamas į darbo vietą ir atgal.
  6. Pakeistas straipsnis, reguliuojantis užimtumo rėmimo programas. Numatyta, kad užimtumo rėmimo programos gali būti rengiamos taip pat ir pabėgėlio statusą turintiems asmenims ar asmenims, kuriems suteikta papildoma ar laikinoji apsauga, asmenims, patiriantiems socialinę riziką, ir vyresniems kaip 40 metų asmenims.
  7. Pagal ankstesnę redakciją, darbdaviai, įdarbinę ne ES valstybės narės pilietį, per 3 darbo dienas nuo darbo sutarties sudarymo dienos apie tai turėjo pranešti Valstybinei darbo inspekcijai. Pakeitimu toks reikalavimas buvo panaikintas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad išliko reikalavimas Valstybinei darbo inspekcijai ir Migracijos departamentui pateikti leidimo gyventi Lietuvoje (ar kitokio dokumento, suteikiančio teisę būti Lietuvoje) ir leidimo dirbti Lietuvoje kopijas. Be to, nustačius nelegalaus darbo atvejį, darbdavys buvo įpareigotas perduoti VMI ir „Sodrai“ duomenis, kurių reikia, kad šios apskaičiuotų ir išieškotų darbdavio ir nelegaliai dirbusio darbuotojo nesumokėtus mokesčius. Pakeitimu tokia prievolė buvo panaikinta.
  8. Švelninama darbdavio, pažeidusio įdarbinimo tvarką, atsakomybė. Įstatymas numatė griežtesnes baudas tiems darbdaviams, kurie padarė analogišką pažeidimą per pastaruosius 3 metus. Nuo šiol didesnė bauda grės tiems darbdaviams, kurie įdarbinimo tvarką pažeidė per pastaruosius 2 metus. Be to, anksčiau bauda buvo skiriama už kiekvieną nustatytą pažeidimo atvejį. Nuo šiol darbdaviui bus skiriama tik bendra bauda, nepriklausomai nuo to, kiek atskirų atvejų buvo nustatyta. Įstatyme numatytos baudos gali būti skiriamos ne vėliau kaip per 2 metus nuo pažeidimo padarymo dienos, o trunkamojo pažeidimo atveju – per 2 metus nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos (ankstesnė redakcija numatė, kad baudos gali būti skiriamos per 3 metus nuo pažeidimo nustatymo dienos).