|
Ar žinote, kad...
... Išmanieji telefonai atsirado anksčiau, negu tikriausiai galvojate. 27 metai – prieš tiek laiko gimė pirmasis telefonas, kurį galima laikyti išmaniuoju. Tiesa, į modernius šiuolaikinius išmaniuosius telefonus jis buvo panašus mažai ir didelės sėkmės nesusilaukė. Tačiau suvaidino svarbų vaidmenį technologijų istorijoje.
Šiuolaikiniai telefonai pasižymi visa puokšte išskirtinių funkcijų. Pavyzdžiui, „Huawei“ flagmanas „Huawei P30“ turi kamerą, kuri gali fotografuoti beveik visiškoje tamsoje, taip pat gali atkurti 16,7 milijono atspalvių. Pirmieji išmanieji telefonai fotografuoti išvis negalėjo ir turėjo dvi spalvas, tačiau jų savybės tais laikais buvo išskirtinės. Kviečiame jus susipažinti su trumpa pirmųjų išmaniųjų telefonų istorija.
Dėl to, kas tiksliai yra išmanusis telefonas, galima ginčytis, tačiau paprasčiausias apibrėžimas būtų toks – tai mobilusis telefonas, kuris pasižymi ir kompiuteriui būdingomis galimybėmis. Kalbant konkrečiau, dažniausiai išmanusis telefonas leidžia naudotis internetu, turi liečiamąjį ekraną bei leidžia naudoti parsisiųstas programėles.
Pirmasis tokį apibrėžimą atitikęs telefonas buvo IBM sukurtas „Simon“, kurį bendrovė vadino „personaliniu komunikatoriumi“. Jis buvo pristatytas 1992 m., o prekyboje pasirodė 1994 m. „Simon“, kalbant dabar įprastais terminais, galima vadinti „telefonu-plyta“: jis buvo didesnis net ir už daugelį neišmanių mobiliųjų telefonų. Tačiau jis pasižymėjo ir daugeliu savybių, kurių neturėjo tuometiniai telefonai.
„Simon“ galėjo ne tik skambinti ir priimti skambučius, bet ir siųsti faksus bei elektroninius laiškus. Jis turėjo kalendorių, adresų knygą, skaičiuotuvą, laiko planavimo programėlę ir užrašų knygelę. Ir tai dar ne viskas. Jis turėjo liečiamąjį ekraną, kurį spaudžiant buvo galima surinkti telefono numerį. Be to, IBM pademonstravo, kad telefonas, jį šiek tiek modifikavus, galėjo rodyti akcijų kursus, žemėlapį ar naujienas.
Kitaip tariant, nors buvo didelis ir ne itin gražus, jis jau galėjo daryti tai, ką daro išmanieji telefonai. Tiesa, jo baterija „laikė“ vos valandą.
Vis dėlto „Simon“ tapo technologija, aplenkusia laiką. Nepaisant jo išskirtinių savybių, jo kaina ir „rimtas“ įvaizdis gąsdino daug potencialių vartotojų.
Šis telefonas iš esmės buvo orientuotas tik į siauras vartotojų grupes – verslininkus, biržos maklerius ir pan. Jis ir kainavo 1 100 dolerių – sumą, kuri tuomet buvo įkandama tik nedaugeliui. Kurti programėles telefonui, kuriuo beveik niekas nesinaudojo, taip pat mažai kas norėjo. „Simon“ teturėjo vienintelę ne gamintojo sukurtą programėlę, kainavusią 300 dolerių. „Simon“ prekyboje teišbuvo 6 mėnesius. Tuomet prekyba juo buvo nutraukta, pardavus vos apie 50 tūkst. šio telefono vienetų.
Kurį laiką bandymų sujungti mobilųjį telefoną ir kompiuterį buvo atsisakyta. XX a. pabaigoje išpopuliarėjo kitas dalykas – vadinamieji asmeniniai skaitmeniniai asistentai, Lietuvoje vadinti „delniniais kompiuteriais“.
Šie kompiuteriai pasižymėjo daugeliu dabar išmaniesiems telefonams būdingų savybių – galėjo jungtis prie interneto, leido naudotojui klausytis muzikos, naudotis žemėlapiu ir t. t. Tačiau jie nefunkcionavo kaip telefonai – jais nebuvo galima skambinti ar rašyti SMS žinučių. Todėl nemažai vartotojų tiesiog įprato kišenėje nešiotis du prietaisus – telefoną ir delninį kompiuterį.
Vis dėlto pamažu ir mobiliųjų telefonų gamintojai pradėjo plėsti telefonų galimybes. Pirmasis telefonas, kuris oficialiai buvo vadinamas „išmaniuoju telefonu“ ir reklamose pristatomas kaip „išmanusis telefonas“, buvo „Ericsson R380“, pasirodęs 2000 m. Šis telefonas buvo nedidelis ir lengvas kaip daugelis tuometinių mobiliųjų telefonų, tačiau jo klaviatūra galėjo būti išversta į išorę, atveriant nedidelį nespalvotą liečiamąjį ekraną.
Šis ekranas leido vartotojams naudotis įvairiomis programėlėmis. Telefonas galėjo ir prisijungti prie interneto. Tiesa, jame nebuvo atskiros naršyklės, o telefone įrašyti ne gamintojo sukurtų programėlių taip pat nebuvo galima.
Dar vienas svarbus žingsnis išmaniųjų telefonų istorijoje buvo 2001 m. pasirodęs „Kyocera 6035“. Tai buvo telefonas ir delninis kompiuteris kartu: jame veikė „Palm OS“ operacinė sistema, tuomet įprasta delniniuose kompiuteriuose, tačiau šalia šios sistemos įrenginys galėjo funkcionuoti ir kaip telefonas. Telefono parametrai (nustatymai, telefonų knyga, skambučių istorija ir t. t.) buvo konfigūruojami per „Palm OS“. Kai telefono dangtelis būdavo uždarytas, įrenginys veikė kaip telefonas, kai atidarytas – kaip delninis kompiuteris.
Taip prasidėjo išmaniųjų telefonų istorija. Visgi svarbu pastebėti, kad mūsų aptarti išmanieji telefonai dar nebuvo masiškai paplitę. Juos naudojo arba savo įvaizdį pabrėžti norėję verslininkai, arba technologijų entuziastai, arba žmonės, kuriems tai buvo patogu darbiniais tikslais. Žinoma, kartais šios kategorijos persidengdavo.
Šiuose telefonuose nebuvo galima žiūrėti vaizdo klipų, žaisti žaidimų, filmuoti bei fotografuoti ir atlikti dar daugelio veiksmų, kurie įprasti dabartiniams išmaniesiems telefonams. Dabar telefonai tapo svarbia daugelio žmonių gyvenimo dalimi.
Posakis
Gyvenimas yra tai, kas vyksta, kol jūs esate užsiėmęs kitais darbais.
Anekdotas
– Kai šypsotės, taip noriu jus pasikviesti pas save.
– Na, jūs ir donžuanas!
– Ką jūs, aš odontologas.
Visus šiame naujienlaiškyje paminėtus teisės aktus Jūs galite rasti IBA.
IBA informacija prieinama tik registruotiems vartotojams.
Gerbiamas prenumeratoriau, Jūs gavote šį naujienlaiškį, nes jį esate užsiprenumeravęs kaip IBA vartotojas.
Autorinės teisės © www.countline.lt
|
žymima informacija prieinama tik IBA prenumeratoriams.
.png)
.png)
.png)
