Ar žinote, kad...
...Pyktis yra viena primityviausių emocijų, kurias jaučiame. Net gyvūnai turi tokią pat neuronų grandinę, kuri yra atsakinga už įvairaus „stiprumo“ pyktį – nuo lengvo susierzinimo iki nuožmaus įniršio. Tiesa, žmonių jaučiamo pykčio intensyvumas ir tai, kaip jie elgiasi užplūdus įniršiui, kiekvienu atveju yra skirtingas. Mokslininkai aiškina, kaip asmenybė, amžius, lytis ir gyvenimo patirtis formuoja tai, kaip jaučiame šią emociją, rašoma „The Guardian“.
Kas yra pyktis?
Pasak mokslininkų, gebėjimas pykti smegenyse išsivystė per milijonus evoliucijos metų. Pyktis formuoja žmogaus instinktą kovoti su grėsmėmis, varžytis ir laikytis socialinių normų. Pyktis gyvuoja vadinamojoje smegenų atlygio sistemoje. Žmogus dažnai pasąmoningai apgalvoja, ko tikėtis tam tikroje situacijoje. Kai patyrimai neatitinka lūkesčių, mūsų smegenų atlygio sistema siunčia pavojaus signalą į mažą, migdolo formos smegenų vietą, vadinamą migdolu.
Pyktis gali sukelti ūmų kūno atsaką į stresą. Pajutus pyktį, antinksčių liaukos į kūną išskiria streso hormonus, tokius kaip adrenalinas ir testosteronas, ir paruošia mus fizinei agresijai. Bet ar iš tiesų keiksimės, plūsimės ar net kam nors kumštelėsime, priklauso nuo kitos smegenų dalies – priekinės smegenų žievės. Ji atsakinga už sprendimų priėmimą ir racionalų mąstymą.
Priekinė smegenų žievė informuoja mus apie situaciją ir aplinkybes, kurioms esant pajutome pyktį, primena, kad reikia elgtis socialiai priimtinai, ir, dažniausiai, nuramina pirminius įpykusio žmogaus instinktus.
Kaip pyktis pakeičia mūsų mąstymą?
Pykčio jausmas gali iškreipti rizikos suvokimą. Tyrimai atskleidė, kad pyktį jaučiantis žmogus yra impulsyvesnis ir gali nepakankamai įvertinti neigiamų pasekmių tikimybę. Viename tyrime savanoriai, kuriems buvo sukeltas pyktis, galimybę susirgti širdies ligomis vertino kaip mažesnę, o tikimybę gauti didesnį atlygį – didesnę nei savanoriai, kuriems buvo sukelta baimė. Priklausomai nuo susiklosčiusios situacijos, pyktis gali sukelti drąsą ar net paskatinti elgtis nutrūktgalviškai.
Pyktis taip pat daro įtaką grupės dinamikai. Jausdamiesi pikti, žmonės yra linkę neigiamai ir su išankstinėmis nuostatomis vertinti aplinkinius. Žmogus su tokiu nusistatymu greičiausiai kaltins neigiamas asmenines žmogaus savybes, o ne susiklosčiusias aplinkybes. Tyrimas atskleidė, kad pikti žmonės yra linkę ieškoti, ką apkaltinti. Todėl piktas žmogus galimai bus dar labiau įtūžęs ant žmogaus ar žmonių grupės, kuri jam nepatinka. Tai kai kada gali sukelti iracionalaus pykčio proveržį.
Ar pyktis kuo nors naudingas?
Kaip rašo „The Guardian“, pyktis gali tapti puikia motyvacija. 2010 m. atliktos studijos metu olandų mokslininkai savanoriams kompiuterių ekranuose demonstravo rašiklių ir puodelių atvaizdus, pakaitomis įterpdami pasąmoninius, t. y. sąmoningai nepastebimus, pykčio ir neutralių emocijų veido išraiškų atvaizdus. Kai ekrane pasirodydavo pikta veido išraiška, žmonės matomus objektus vertindavo kaip labiau trokštamus ir ryžtingiau stengdavosi juos laimėti vėliau vykusiame žaidime. Įdomu tai, kad dalyviai savo motyvacijos sąmoningai nesuvokė. Jie teigė, kad būtent tie rodomi daiktai jiems tiesiog labiau patiko.
Ar vyrai piktesni už moteris?
Dažniausiai vyrai agresiją išreiškia labiau nei moterys, todėl gali pasirodyti, kad jie yra piktesni. Bet taip nėra.
Atliktas tyrimas atskleidė, kad moterys pyktį patiria taip pat dažnai ir intensyviai, kaip ir vyrai. Pyktį jaučiantys vyrai yra labiau linkę išreikšti agresiją, bet tai nereiškia, kad moterys įniršta rečiau. Misūrio valstijos universiteto mokslininkų tyrimas, kurio metu buvo tirti apie 200 vyrų ir moterų, atskleidė, kad moterys buvo piktos ir veikė nepaisydamos jas pagavusio pykčio lygiai taip pat dažnai, kaip ir vyrai. Pagrindinis mokslininkų pastebėtas skirtumas tarp vyrų ir moterų buvo tas, kad vyrams suvaldyti savo pyktį sekasi sunkiau. Tuo metu moterys staigų, impulsyvų atsaką į pyktį kontroliuoja lengviau.
Pasak kai kurių mokslininkų, skirtingų lyčių reakcijos į pyktį yra susijusios su smegenų biologijos skirtumais. Pensilvanijos universiteto Medicinos mokyklos mokslininkų Rubeno ir Raquel Gurų tyrimas atskleidė, kad nors vyrų ir moterų smegenų migdolas yra panašaus dydžio, už agresyvių impulsų kontrolę atsakinga moterų priekinė smegenų žievė yra didesnė. Pasak mokslininkų, tai gali paaiškinti, kodėl moterys sėkmingiau suvaldo pykčio proveržius.
Psichinė sveikata ir pyktis
Mūsų reakcija į pyktį priklauso nuo skirtingų smegenų dalių pusiausvyros. Kai ji sutrikdoma, žmonių elgesys gali tapti neprognozuojamas ir agresyvus.
Neurodegeneracinės ligos, tokios kaip Alzheimerio liga arba frontotemporalinė demencija, gali pakenkti priekinei smegenų zonai, kuri slopina mūsų instinktyvų atsaką į įtampą ir pyktį, taip pat ir pakenkti ryšiui tarp šios smegenų dalies ir smegenų migdolo.
Kembridžo universiteto mokslininkas Luca Passamonti „The Guardian“ kalbėjo: „Žinome, kad paprastai žmonės, sergantys frontotemporaline demencija, yra agresyvesni, piktesni ir irzlesni. Jų emocijos tampa ryškesnės ir jos gali būti išreiškiamos tikrai impulsyviai.“
Pasak L. Passamonti, šia liga sergantiems žmonėms darosi sunkiau slopinti automatinį atsaką į įtampą, taip pat tampa sudėtingiau suvokti emocijas ir suprasti, kodėl jie taip jaučiasi.
Tai, kaip tvarkomės su pykčiu, prisideda ir prie mūsų psichinės gerovės. Anot L. Passamonti, kai kurių žmonių, kurių priekinė smegenų žievė yra neįprastai aktyvi, gebėjimas slopinti emocijas gali apsaugoti nuo išorinės pykčio išraiškos, bet nulemti depresinę žmonių nuotaiką.
Galiausiai, gyvenimiška patirtis taip pat lemia tai, kaip žmonės išreiškia pyktį. „Yra atlikta daug tyrimų, atskleidžiančių, kad smurto demonstravimas susijęs su pykčio ir agresijos romantizavimu“, – „The Guardian“ teigia A. Baskim-Sommers, kurios tyrinėjimai apima kriminalinio ir antisocialaus elgesio lauką.
Naujausias tyrimas, kuriuo buvo siekta ištirti, kaip smurto demonstravimas pakeičia žmonių kognityvinius procesus, atskleidė, kad vaikystėje smurtą patyrę žmonės gebėjo atskirti „gerus“ ir „blogus“ nepažįstamuosius. Tačiau jie buvo linkę mažiau pasitikėti žmonėmis, net kai šie elgėsi išties kilniaširdiškai. „Tai [vaikystės įvykiai] jiems padarė tokią įtaką, kad jie negeba atskirti, kuo gali pasitikėti, – kalbėjo A. Baskin-Sommers. – Jie niekuomet nėra užtikrinti, kaip elgtis šiame socialiniame pasaulyje.“
Nuolat grėsmę jaučiantis asmuo daug lengviau supyksta ir tampa agresyvesnis. Pasak A. Baskin-Sommers, ateityje įvairūs užsiėmimai, tokie kaip kognityvinė elgesio terapija, turėtų padėti žmonėms įveikti skaudžius ankstyvos vaikystės patyrimus, pavyzdžiui, patirtą smurtą, rašoma „The Guardian“.
Posakis
Ilgas tik toks darbas, kurio nesiryžtame imtis. (Šarlis Bodleras)
Anekdotas
– Kodėl neklausi, kaip gyvenu?
– Na, kaip gyveni?
– Oi, geriau neklausk!
Visus šiame naujienlaiškyje paminėtus teisės aktus Jūs galite rasti IBA.
IBA informacija prieinama tik registruotiems vartotojams.
Gerbiamas prenumeratoriau, Jūs gavote šį naujienlaiškį, nes jį esate užsiprenumeravęs kaip IBA vartotojas.
Autorinės teisės © www.countline.lt
|