2016 m. kovo 30 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-147-516/2016
Byloje kilo ginčas dėl civilinės atsakomybės įmonės vadovui taikymo galimybės, bendrovei neįvykdžius prievolės laiku sumokėti mokesčius į valstybės biudžetą.
Faktinės bylos aplinkybės
Valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – Inspekcija) kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovo žalos atlyginimą. Inspekcija patirtą žalą grindžia tuo, kad trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė, kurios vadovas yra atsakovas, nelikvidavo mokestinės nepriemokos. Inspekcija nurodė, kad dėl nepriemokų buvo priimti sprendimai dėl išieškojimo iš trečiojo asmens piniginių lėšų, esančių jo banko sąskaitoje, taip pat du sprendimai dėl išieškojimo iš jo turto, kurie vykdomi CPK nustatyta tvarka. Inspekcijos įsitikinimu, Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 12 dalies 1 ir 12 punktuose nustatytų bendrovės vadovo teisinių pareigų nevykdymas, padaręs žalos, sukelia bendrovės vadovo materialinę atsakomybę.
Teismo išaiškinimas
Apeliacinis teismas, spręsdamas kilusį ginčą, pabrėžė, kad įstatymai neįtvirtina atskiro juridinio asmens valdymo organo nario, taigi ir vadovo, atsakomybės juridinio asmens kreditoriams pagrindo. Pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį vadovas ar kitas juridinio asmens valdymo organo narys atsako už žalą, padarytą nevykdant ar netinkamai vykdant valdymo organams nustatytas pareigas, pačiai įmonei, o ne kreditoriui, savo ruožtu CK 2.50 straipsnis nustato ne valdymo organų, o juridinio asmens dalyvio atsakomybę kreditoriui, kuri gali kilti tik tuo atveju, jeigu įrodoma, kad įmonė negali įvykdyti prievolės kreditoriui ir toks negalėjimas nulemtas juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų.
Įmonės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. įmonei pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti. Tai, kad tiesioginių prievolinių santykių tarp bendrovės vadovo ir kreditoriaus nėra, o fiduciarinės pareigos atsiranda pablogėjus įmonės finansinei būklei, suponuoja, kad vadovo atsakomybė atsiranda tik tuo atveju, kai bendrovė nebepajėgi pati patenkinti kreditoriaus reikalavimų. Teismas taip pat atkreipė ginčo šalių dėmesį, kad, norint konstatuoti bendrovės vadovo civilinę atsakomybę konkrečiam kreditoriui, visų pirma būtina nustatyti, jog pati įmonė negali įvykdyti savo prievolių šiam kreditoriui, nes priešingu atveju, t. y. jeigu įmonė yra pajėgi vykdyti įsipareigojimus, tokios skolos išieškojimas iš įmonės valdymo organo reikštų juridinio asmens subjektiškumo ir savarankiškumo principų pažeidimą.
Teismas nurodė, kad byloje nėra ne tik duomenų, kad įmonė negali įvykdyti prievolės inspekcijai, bet ir duomenų, jog bendrovės prievolės laiku neįvykdymas buvo dėl įmonės vadovo tyčios, sąmoningo siekimo pažeisti būtent inspekcijos interesus, o ne siekio derinti visų įmonės kreditorių bei pačios įmonės interesus. Kaip teisingai nurodo atsakovas savo atsiliepime, byloje nėra duomenų, kad vadovas ar kiti įmonės darbuotojai jo vadovo pavedimu įmonės lėšas naudojo su įmonės veikla nesusijusioms reikmėms.
Teisėjų kolegija papildomai pažymėjo, kad, jos vertinimu, inspekcijos teiginys, jog vadovo pareiga rūpintis, kad jo vadovaujamas juridinis asmuo nebūtų skolingas valstybei ir nebūtų pažeidinėjami įstatymai, todėl, juos pažeidus, atsakomybę turi prisiimti pats vadovas, prieštarauja juridinio asmens savarankiškumo principui. Taip teigtina todėl, kad pagal ieškovės interpretavimą iš esmės visais atvejais bendrovei pažeidus teisės normą automatiškai turėtų būti išieškoma žala iš įmonės vadovo, kadangi juridinis asmuo visada savo teises įgyvendina ir pareigas vykdo būtent per fizinius asmenis – vienasmenius valdymo organus ar valdymo organų narius.