Keitėsi pensijų reguliavimas

2016 m. rugsėjo 21 d. priimti Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo Nr. I-549 pakeitimai (keičiančio įstatymo Nr. XII-2626). Visi pakeitimai padaryti atsižvelgiant į 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą Nr. 2014/36/ES, kurios įsigaliojimą ES valstybės narės turėjo užtikrinti iki 2016 m. rugsėjo 30 d. Visi pakeitimai susiję su asmens, turinčio teisę gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją, persikėlimu gyventi į kitą valstybę. Pakeitimai įsigalioja 2016 m. rugsėjo 30 d.

Pakeistas pirmasis įstatymo straipsnis, išvardijantis asmenis, turinčius teisę gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją. Pagal ankstesnę redakciją informacija buvo išdėstyta dviejuose straipsniuose – 1 ir 3. Keičiantysis dokumentas supaprastina įstatymines nuostatas, jas pateikia viename – 1 straipsnyje (3 straipsnis pripažįstamas netekusiu galios). Pakeitimais aiškiai įvardinta, kad valstybinio socialinio draudimo pensiją turi teisę gauti asmuo, patenkantis į bent vieną iš šių kategorijų:

  1. Asmuo gyvena Lietuvoje ir yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą Lietuvoje, turi reikiamą valstybinio socialinio draudimo pensijų draudimo stažą, yra sukakęs nustatytą senatvės pensijos amžių (arba pripažintas nedarbingu ar iš dalies darbingu).
  2. Asmuo gyvena valstybėje, kurioje jam taikomos Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo nuostatos, turi reikiamą valstybinio socialinio draudimo pensijų draudimo stažą, yra sukakęs nustatytą senatvės pensijos amžių (arba pripažintas nedarbingu ar iš dalies darbingu). Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo nuostatos taikomos ne tik Europos Sąjungos valstybėms narėms, bet ir Islandijai, Lichtenšteinui, Norvegijai bei Šveicarijai. Šis (kaip ir trečiasis) atvejis taikomas tuomet, kai asmuo, sukaupęs pakankamai šios rūšies draudimo stažo Lietuvoje, persikelia gyventi į kitą valstybę. Tokiu atveju asmeniui sukakus senatvės pensijos amžių (arba tapus nedarbingam ar iš dalies darbingam), kitoje valstybėje jam bus mokama „lietuviška“ pensija.
  3. Asmuo gyvena valstybėje, kurioje jam taikomos Tarptautinių sutarčių nuostatos, turi reikiamą valstybinio socialinio draudimo pensijų draudimo stažą, yra sukakęs nustatytą senatvės pensijos amžių (arba pripažintas nedarbingu ar iš dalies darbingu).
  4. Asmuo gyvena valstybėje, kurioje jam nėra taikoma Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo sistema ar Tarptautinių sutarčių nuostatos, tačiau yra sukakęs senatvės pensijos amžių (arba pripažintas nedarbingu ar iš dalies darbingu) ir įgijęs ne mažesnį kaip minimalų pensijų draudimo stažą dirbdamas Lietuvos įmonėse, įstaigose ir organizacijose (išskyrus, kai dalis stažo įgyta tremtyje ar politinio įkalinimo metu).

Pakeistas teisės gauti našlių ir našlaičių pensiją reguliavimas (34 straipsnis). Panaikinta anksčiau galiojusi nuostata, pagal kurią asmenų, mirusių po 1991 m. birželio 1 d., sutuoktiniui bei vaikams našlių ir našlaičių pensija skiriama tik jeigu mirties dieną asmuo buvo nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas. Be to, numatyta, kad našlių ir našlaičių pensija skiriama ir mirusio asmens sutuoktiniui ir vaikams net ir tada, kai mirusysis gyveno valstybėje, kurioje nėra taikoma ES socialinės apsaugos sistemų koordinavimo sistema ar Tarptautinių sutarčių nuostatos, tačiau jis buvo sukakęs senatvės pensijos amžių ir įgijęs ne mažesnį kaip minimalų pensijų draudimo stažą dirbdamas Lietuvos įmonėse, įstaigose ar organizacijose (išskyrus, kai dalis stažo įgyta tremtyje ar politinio įkalinimo metu).

Naujai išdėstytas Įstatymo 43 straipsnis, detalizuojantis pensijos mokėjimą asmeniui, persikėlusiam gyventi į valstybę, kurioje netaikoma ES socialinės apsaugos sistemų koordinavimo sistema ir Tarptautinių sutarčių nuostatos, įtraukiant minėtus pokyčius.