2017 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-5112-575/2017
Faktinės bylos aplinkybės
Mokesčių administratorius, vykdydamas pavedimą tikrinti, patikrino pareiškėjo pelno mokesčio deklaravimo teisingumą laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Mokesčių administratorius sprendimu patvirtino patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą pelno mokesčio, pelno mokesčio delspinigių ir pelno mokesčio baudą.
Pareiškėjas nesutiko su mokesčių administratoriaus sprendimu dėl pelno mokesčio, pelno mokesčio delspinigių ir baudos ir nurodė, kad priimdamas sprendimus mokesčių administratorius nesivadovavo galiojančiomis teisės aktų nuostatomis, neatsižvelgė į ESTT praktiką ir iš esmės neanalizavo pareiškėjo pateiktų argumentų ir / arba juos netinkamai interpretavo. Nurodė, jog Latvijos įmonė paskelbė viešąjį pirkimą, kuris buvo organizuojamas pagal teisės aktų reikalavimus. Pirkimo objektas buvo slydimo guolių įdėklų padengimo antifrikcinėmis medžiagomis technologinė įranga. Laimėjęs šį konkursą, pareiškėjas įsipareigojo parduoti minėtai įmonei slydimo guolių įdėklų padengimo antifrikcinėmis medžiagomis technologinę įrangą, ją pristatyti ir apmokyti darbuotojus su ja dirbti. Atsižvelgęs į minėto konkurso sąlygas, pareiškėjas sudarė dvi skirtingas sutartis su Vokietijos Federacinėje Respublikoje registruotu juridiniu asmeniu dėl dokumentacijos parengimo ir programinės įrangos sukūrimo, kurios pagal priėmimo pažymas buvo įvykdytos. Mokesčių administratorius nurodė, kad Vokietijos bendrovė pagal su pareiškėju sudarytą sutartį nedeklaravo jokių tiekimų, todėl mokesčių administratorius išsiuntė paklausimą Vokietijos Federacinės Respublikos mokesčių administratoriui. Iš minėto administratoriaus gautų atsakymų nustatyta, jog buvo atliktas Vokietijos bendrovės mokestinis patikrinimas dėl 2011 m. vykdytos veiklos ir nustatyta, jog Vokietijos bendrovė pareiškėjui paslaugų neteikė.
Teismo išaiškinimas
Teismas nurodė, kad vertinant to paties sandorio realumą ir taikant skirtingus Pelno mokesčio ir Pridėtinės vertės mokesčio įstatymus, išvados dėl to paties sandorio realumo negali būti padaromos iš esmės skirtingos, nes tai būtų nesuderinama su ekonomine realybe ir lemtų absurdiškas išvadas. Nors bendrovė ginčijamais aktais nėra įpareigota sumokėti PVM, tam tikros PVM teisės nuostatos, kiek jos yra susijusios su sandorio realumo nustatymu, yra svarbios šioje byloje.
Iš bylos medžiagos matyti, kad Latvijos bendrovė ir pareiškėjas yra ilgai veikiančios ir visas mokestines prievoles vykdančios įmonės, kurias sieja daugkartiniai sandoriai. Byloje nėra duomenų, kad mokesčių administratorius per ilgalaikę įmonių veiklos praktiką būtų turėjęs joms kokių nors priekaištų, susijusių su apgaule ar sukčiavimu mokesčių srityje. Latvijos bendrovė slydimo guolių įdėklų padengimo antifrikcinėmis medžiagomis technologinę įrangą pirko viešojo pirkimo būdu, tinkamą darbų atlikimą pripažino valstybinė institucija – Latvijos investicijų ir plėtros agentūra, skyrusi finansavimą šiam projektui. Tai, kad pareiškėjas pasitelkė programinės įrangos tiekimui Vokietijos Federacinėje Respublikoje registruotą juridinį asmenį, atitinka įprastą komercinę praktiką. Pareiškėjas pateikė įrodymus, kad atliktų programavimo darbų kaina atitinka rinkos kainą. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad su Vokietijos įmone buvo atsiskaitoma ne grynaisiais pinigais, o banko pervedimais. Sutarčių vykdymo metu pareiškėjas taip pat elgėsi atidžiai ir rūpestingai – pareiškėjas Vokietijos bendrovei sumokėjo už suteiktas paslaugas tik tada, kai Vokietijos bendrovė atliko sutartyse numatytus darbus ir jie buvo patvirtinti Latvijos bendrovės. Vokietijos bendrovė sandorių sudarymo metu buvo realiai egzistuojantis subjektas, turintis buveinės adresą, atsiskaitomąją sąskaitą viename iš Vokietijos bankų, jam suteiktas oficialus mokesčių mokėtojo identifikacinis numeris. Įmonė turėjo realų vadovą. Byloje pareiškėjas pateikė juridinę galią turinčius dokumentus: su Vokietijos bendrove pasirašytą sutartį, priėmimo–perdavimo aktus, PVM sąskaitas faktūras ir mokėjimo pavedimus. Sutartys ir kiti dokumentai su Vokietijos bendrove patvirtinti oficialiu Vokietijos bendrovės antspaudu bei pasirašyti šios bendrovės vadovo. Mokesčių administratorius nurodė, kad jam nėra aišku, kas, kada ir kokiu būdu pristatė programinę įrangą bei dokumentaciją iš Vokietijos Federacinės Respublikos į Lietuvos Respubliką, bet nėra motyvų, kas draudžia pareiškėjui organizuoti veiklą taip, kad programinė įranga bei dokumentacija iš Vokietijos Federacinės Respublikos būtų pristatyta tiesiai į Latvijos Respubliką, juolab kad pareiškėjas pagal esamas sutartis pats ir neturėjo instaliuoti programinės įrangos Latvijos bendrovės kompiuteriuose. Iš bylos medžiagos matyti, kad Vokietijos bendrovė sukėlė įtarimų Vokietijos mokesčių administratoriui ir yra tikrinama, bet jokie Lietuvos Respublikos įstatymai neįpareigoja pareiškėjo nustatyti tas aplinkybes, kurias nustatė Vokietijos mokesčių administratorius. Iš Vokietijos mokesčių administratoriaus duomenų išplaukia, kad Vokietijos įmonė yra realiai egzistuojanti įmonė, turinti realų vadovą. Pareiškėjas neturėjo jokio objektyvaus pagrindo abejoti Vokietijos įmonės realumu. Pirmosios instancijos teismo nuomonė, kad pareiškėjas turėjo apsilankyti Vokietijos įmonės buveinėje ir įvertinti realią jos veiklą, niekuo nėra pagrįsta. Teismas be pagrindo laikėsi nuomonės, jog Vokietijos bendrovė negalėjo įvykdyti įsipareigojimų – turėjo tik vieną darbuotoją, nes ūkio subjektas veiklą gali vykdyti ir pasitelkdamas kitus ūkio subjektus.
Atsižvelgdamas į visas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo patirtos išlaidos, vykdant sutartis su Vokietijos bendrove, turi būti pripažintos sąnaudomis, mažinančiomis apmokestinamąjį pelną, kurios priskirtinos leidžiamiems atskaitymams. Ūkinės operacijos pagal sutartis su Vokietijos bendrove yra įvykusios, o jų turinys yra patvirtintas juridinę galią turinčiais dokumentais. Pagal Pelno mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalį leidžiami atskaitymai yra visos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai vieneto sąnaudos, būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti. Nagrinėjamame mokestiniame ginče mokesčių mokėtojas įvykdė savo įrodinėjimo pareigą pagrįsti į apskaitą įtrauktas sąnaudas juridinę galią turinčiais dokumentais.