Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-294-556/2016
Faktinės bylos aplinkybės
Pareiškėjo atstovas bankroto administratorius pateikė AVMI prašymą grąžinti PVM permoką (skirtumą) už 2012 m. lapkričio ir gruodžio mėnesius ir 2013 m. sausio, kovo ir balandžio mėnesius. VMI prie FM negrąžino (neįskaitė) PVM permokos (skirtumo) 19 072 Lt, nes mokestinio tyrimo metu nustatė, kad Bendrovė pažeidė PVMĮ 58 straipsnio 1 dalies nuostatas, į PVM atskaitą nepagrįstai įtraukė 18 621 Lt, be to, Bendrovė turi mokestinių nepriemokų, kurios turi būti įskaitytos iš Bendrovės permokos ir jų įskaitymo nedraudžia Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto ir 21 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatos.
AVMI pranešime nurodė, kad bankroto administratoriaus funkcijos iš esmės yra sietinos su bankroto teisinėmis procedūromis, o ne PVM apmokestinamos veiklos vykdymu ir, nesant galimybės atskirti su PVM apmokestinama veikla susijusias paslaugas, padarė išvadą, kad Bendrovės bankroto administratoriaus vykdomas Bendrovės administravimas ir juridinių paslaugų teikimas pagal PVMĮ 58 straipsnio 1 dalies nuostatą nėra skirtas Bendrovės PVM apmokestinamam paslaugų teikimui, todėl 14 835,48 Lt pagal bankroto administratoriaus išrašytas PVM sąskaitas faktūras į PVM atskaitą traukti nebuvo galima.
Teismo išaiškinimai
Spręsdamas bylą, teismas nurodė, kad bankroto administratoriaus užduotis – visų kreditorių finansinių reikalavimų ir interesų patenkinimas, kurio įvykdymo metu jis gali ir turi atlikti ūkinių veiksmų (operacijų) daugetą tam, kad būtų visiškai ar bent iš dalies pasiektas numatytas tikslas. Šiuo konkrečiu atveju pareiškėjui atsisakyta pripažinti teisę į 18 621 Lt PVM atskaitą dėl to, kad išlaidos už komunalines paslaugas, automobilio nuomos išlaidos, išlaidos už buhalterines, teisines bei bankroto administratoriaus paslaugas ir kt., mokesčių administratoriaus nuomone, nebuvo susijusios su PVM apmokestinama veikla. Teismas su minėta mokesčių administratoriaus nuomone nesutiko ir nurodė, kad Bendrovė iki bankroto bylos iškėlimo vykdė ekonominę veiklą ir turėjo teisę į PVM atskaitą, o tai reiškia, kad jau kartą buvo pripažinta apmokestinamuoju asmeniu. Bendrovės likvidavimo laikotarpiu buvo imtasi veiksmų (sudarytos įvairaus pobūdžio sutartys, mokėti komunaliniai mokesčiai ir kt.) tam, kad būtų patenkinti kreditorių reikalavimai ir interesai, kas neatsiejama nuo visiškos ekonominės veiklos nutraukimo ir Bendrovės pripažinimo likviduota. Tokio asmens sudaryti sandoriai (įgytos prekės ar paslaugos), kai jie nukreipti į įmonės ekonominės veiklos pabaigą, įmonės likvidavimą, išskyrus tuos atvejus, kai tie sandoriai patenka į sukčiavimo ir piktnaudžiavimo sritis, laikantis verslo apmokestinimo neutralumo principo, suponuoja ir teisę į PVM atskaitą.
Teismas savo sprendimą taip pat grindė ir Europos Teisingumo Teismo išaiškinimais, nurodydamas, kad Europos Teisingumo Teismas savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, jog pridėtinės vertės mokesčio atskaita yra pagrindinis Europos Sąjungos PVM sistemos elementas. Teisė atskaityti PVM yra pagrindinė ir svarbiausia mokesčio mokėtojo teisė, o PVM atskaitos sistema yra pagrindinė priemonė, kuria yra įgyvendinamas svarbiausias PVM principas – verslo apmokestinimo neutralumo principas. PVM atskaitos sistema siekiama visiškai atleisti verslininką nuo vykdant visą jo ekonominę veiklą mokėtino ar sumokėto PVM naštos. Bendra PVM sistema užtikrina bet kokios ekonominės veiklos apmokestinimo neutralumą, neatsižvelgiant į jos tikslą ar rezultatą, su sąlyga, kad pati ši veikla iš principo būtų apmokestinama PVM.